Viešnagė pas Rūtą ir Linutę.
Rūtą ir Liną pažįstu seniai ir net kartą, prieš kelis metus buvau pas jos tėvelius, kur ir auga rožės. Tuo metu jos iš tiesų augo. Dabar viskas pasikeitė neatpažįstamai - jos ne šiaip auga, o kiekvieną rožė rado savo vietą ir paskirtį, nors, man atrodo, net nebuvo persodinamos. Dar atsimenu pirminę merginų viziją, kuri buvo visiškai kitokia, bet ėjo metai, kaupėsi patirtis ir tai ką dabar pamačiau, nepriminė to ką merginos planavo prieš, turbūt, tik šešerius metus.
Milžiniškame kieme didžioji dalis rožių angliškos ir floribundinės. Pasodinti ne pavieniai krūmai, o dvi didelės salos kiekvienos veislės dažniausiai po 3 krūmus. Floribundinės man neasocijuojasi su milžiniškos rožės vaizdu. Tik ne pas Rūtą ir Liną, kurių „Iceberg-ai tooookie, kad iš pradžių net sunku patikėti, kad tie vešlūs, sveiki krūmai gali būti „Iceberg“ ir visos kitos rožės fantastiško dydžio, tankumo ir, gerąja prasme, riebumo.
Jeigu geriate arbatą ar tiesiog sėdite kieme, jums už nugaros kopetėlės apgyvendintos vienmečiais ir mišrus gėlynas - tai taip pat merginų idėja kaip apjungti į visumą mamos mylimus augalus.
Vaistažolių sodelis, kaip iš nuotraukų kelionėse po Prancūziją, bent jau man taip pasirodė, niekada nebuvusiai Prancūzijoje. Negalėjau viso nufotografuoti, nes saulė būtų švietusi tiesiai į objektyvą, teko pasitenkinti tik jo puse ir fragmentais. Nuotraukos neperteikia jo stilingumo ir žavesio. Kaip sakė Rūta, našlaitė atkeliavo pati ir dabar jos tiek ... Kitą vertus ne visi augalai mūsų sąlygomis žiemoja, tai juo labiau galiu tik gerėtis įdėtų darbu ir kruopštumu, bei skoniu ji formuojant.
Kaip išsireiškė merginos, kairėje kiemo pusėje pasodinta rožių sala buvo kaip šašas (nors man taip neatrodo), kol neatsirado Alchymist ir merginų tėtis nepadarė jam pergolės, o gal reiktų vadinti arka? Kaip bepavadinsim, jis ja palypėjęs ir prigulęs demonstruoja dievišką grožį (atsiprašau, nuotrauką labai nepavyko).
Baltasis sodas – net neprisiverčiu rašyti „sodelis“. Žinoma žinojau, kad jis yra, nors atvykus ir vaikštant kieme, net neįtarsi, kad dar yra Rojus Rojuje. Ir nesiveržiau – viską apžiūrinėjome su Lina ir Rūta nuosekliai – nuo kiemo, prie senovinių, nuo jų prie baltojo suolelio (deja nuotraukos nepadariau), su rože virš jo, po to link vaistažolių sodo ir taip priėjome sodą, kuris gal ir tyčia paslėptas nuo visų atvykėlių. Jeigu specialiai tau jo neparodys, net ir neįtarsi, kad toks yra. Įėjimas tarp baltos smulkiažiedės raganės ir kukmedžio, kuris šukuoja praeinančių merginų plaukus. Truputį linkteli galvą, kad neužkabinti svyrančių baltų rožių šakos ir papuoli į nerealų baltą Linos ir Rūtos pasaulį. Net žodžių neturiu apsakyti nerealaus grožio, ramybės, kurią švelniai trikdo tekantis fontano vanduo... Patikėkit nesitikėjau, negalvojau nors ir mačiau nuotraukas, kad gali būti taip jauku, subtilu ir fantastiška. Čia galima pasilikti amžinybę ir pamiršti, kad aplink egzistuoja realus pasaulis.
Ir dar, merginos ne šiaip sodina rožes puslankiu, ratais, kvadratais, o turi viziją ką kuria, (norės parašys) ir visos mažosios architektūros formos – skulptūra, amforos yra surastos vartant daugybę internetinių puslapių, apgalvota jų spalva, forma, numatyta vieta sode. Nieko atsitiktinio šiame sode nėra – todėl ir toks neįtikėtinai puikus rezultatas.
Pabaigai norėčiau pasakyti didelį didelį AČIŪ merginoms, jų mamai ir tėčiui, kad leido apsilankyti ir įžengti į savo pasaulį
.