O The Dark Lady įdėsiu visą visą. Ši Juodoji Moteris (greičiausiai verčiama kitaip, aš pažodžiui, nes neradau kaip) yra iš 127-154 Šekspyro sonetų.
132
Kaip man patinka tavo akys juodos!
Lyg jusdamos, kad pamiršai mane,
Jos užsivilko gedulą – ir rodos,
Kad žiūri su užuojauta švelnia.
Skaistveidė saulė mūsų žvilgsnį keri,
Kai teka jauno rytmečio gaisuos;
Mus jaudina pirma žvaigždė vakarė,
Skelbėja tyliai žengiančios tamsos.
O aš tavų akių gelmėj juodojoj
Palaimą ir užuomarštį randu,
Nors gaila man, kad gedulo šydu
Širdies aptraukti tu nesugalvojai...
Tuomet sakyčiau drąsiai visada,
Kad grožio saulė būna tik juoda!
(Vertė A. Churginas)
O čia tą patį vertė S. Geda:
132.
Man mielos tavo akys, ir sakau:
„Jūs apleistajam teikiate paguodą
Ir gedulą jūs pasirinkot juodą
Nuo tol, kai savo draugo netekau.“
Tu patikėk, saulėtekis ne taip
Senyvą veidą rytmečio gaivina,
Ir ta žvaigždė, kuri dangun išeis, –
Akis, nužvelgianti mus vakarinė,
Ne tokia spinduliuota ir šviesi,
Kaip žvilgsnis nuskaidrėjęs, lyg sudievu...
O, jeigu gedulingam debesy
Ir savo širdį būtumei sudėjus!
Sakyčiau aš, kad tikras grožis – juodas,
Naktis mums daug ryškesnę šviesą duoda.
Taigi, The Dark Lady:
Ji keičiasi beveik valandom, tai eini ir eini už namo kampo. Žinoma, tikros jos tamsios aksominės spalvos, kaip tame sonete, mėgėjiškas foto objektyvas atkurti negali.