Šiandien ryte, bėgdama į darbą, per kelias minutes nupaveikslavau viską,kas džiūgina mano širdį,pabijojau,kad kiekvieną dieną rožių žiedų vis mažėja ir greit nebeturėsiu,ką paveiksluoti.Nežinau,kas gavosi,nežiūrėjau nei saulės,nei šešėlių,džiaugiausi ta nenusakoma žaluma,spalvomis,saulės spinduliais,ryto gaiva,paprasčiausiai gyvenimu,labai nuostabus laikas.Bandysiu įdėti nuotrauką,jei dar neužmiršau,kaip tai daroma,o vėliau pasidžiaugsiu daugiau
