Oi kaip priminėt medžio egzekuciją ant kapinių - senelis, anūkėlis, kirvis. Ten augo didelė tuja, laja aukštokai, liemuo abiejų rankų pirštais gal ir apimtum. Nesutarė kaimynai, vienam ji trukdė, kitam gerai buvo. Tai sugalvojo, kad netrukdytų numarinti - tada išdžiūvusią vis tiek nukirsi. Senelis atkapoja, atlupa žievę apačioj, paduoda į rankas kokiam šešiamečiui vaikui, tas tempia, lupa iš visų jėgų, pavasaris, žievė šlapia - iki kol šakas pasiekia, tada senelis nukerta viršuj. Vaikas džiaugiasi, dirba

. Vėl lupa, lupa abu. Kol liko baltas liemuo. Gyvam medžiui

. Senelis

ir anūkėlis.