Virginijos Kiškės rožių sodas

Kai 2006 metais įsikūrėme pušelėmis apaugusioje smėlėtoje Vilnelės pakrantėje, džiaugiausi natūralia gamta ir tikrai nesvajojau apie rožes... Vis dėlto rudenį nusipirkau vieną besidriekiančiąją rožę. Naiviai galvojau, kad tiek užteks ir jos auginimas tikrai nesukels rūpesčių. Po rudens sekė pavasaris, vėl ruduo ir vėl pavasaris (tai vis rožių sodinimo metas), taigi – rožės ir vėl rožės... Užbūrė Sibirkos ir Nijolės rožės, pamiršau, kad mano sąlygos nepalankios sodininkavimui, ir vis sodinau rožes... Jau seniai domėjausi įvairiais augalais, anksčiau esu turėjusi savo sodą, bet šįkart nugalėjo rožės.
Vis dėlto negaliu savo sodo pavadinti rožynu. O ir sodo faktiškai nėra – tiesiog „miestiškai kaimiška“ sodyba. Galbūt kas nors ją pavadintų chaosu... Taip, chaosas – šalia beržų, ąžuolų ir pušų sodinu rožes, kitus augalus, neplanuotai plečiasi ribos. Laimė, kad natūrali aplinka taip pat nepasiduoda, medžiai auga, ir tai mane kiek stabdo. Jeigu jau kaimas, tai, be abejo, tarp rožių bėgioja keli šunys, kartais pasikapsto vištos ir antys... Viskas natūralu, gyvenam draugiškai...
Mėgstu įvairias rožes – senovinės keri žiedų subtilumu ir gausa, įdomia istorija, o modernios vilioja neįprastomis spalvomis, ilgu žydėjimu. Taigi rinkdamasi rožes nė vienoms, nė kitoms neteikiu pirmenybės. Kiekvieną vasaros sezono dieną nuspalvina vis nauji rožių žiedai, o jie taip džiugina. Juk sakoma: „Tai ne šiaip žiedai, o rožės...“
Nors niekada negalvojau apie kolekciją, auginu per 200 rožių veislių ir kiek daugiau krūmų. Naujų, nematytų žiedų laukimas juk toks malonus...

Sodas Virginijos Kiškės

Nuotraukos Nijolės Karpavičienės

Nuotraukų galerija