Skiepytos ar savašaknės rožės – kurios geriau? Iki šiol tebesiginčijama, kaip atsakyti į šį klausimą. Nuomonės kartais labai skiriasi, tačiau abi priešininkų grupės turi savų argumentų. Atsakymas priklauso nuo daugybės veiksnių: rožės grupės, klimato
(galbūt netgi mikroklimato), dirvožemio tipo, kitų subjektyvių dalykų.
Šiuolaikiniame pasaulyje mes visi nuolat skubame, visko norime šiandien. Smagu, kai rudenį ar pavasarį pasodinę rožės sodinuką vasarą jau grožimės žiedais, tad mielai perkame skiepytas rožes, juolab, kad jau galime ir pasirinkti. Tačiau rožės skiepyti pradėtos tik XIX amžiuje. Iki tol jos buvo savašaknės ir daugintos auginiais, atlankomis, dalijant krūmą, kai kurios – sėklomis. Savašaknės rožės turi savų privalumų – jos neaugina laukinių atžalų, tačiau jų šaknys paviršinės, tad labiau reaguoja į aplinkos sąlygas. Stiprų savašaknį rožės krūmą užauginsime tik per 3–4 metus, tačiau juk skiepytą kerelį paprastai sodiname dvimetį su stipriomis šaknimis.
Dėl skiepytų bei savašaknių rožių žiemojimo ir ilgaamžiškumo vienareikšmio atsakymo taip pat nėra. Esama nuomonių, kad skiepytų rožių poskiepis aštuntaisiais–dešimtaisiais augimo metais silpsta (taip pat ir rožių krūmas), nes negali auginti atžalų. O štai savašaknė rožė tada pradeda klestėti. Pasakojama, kad Vokietijos Gundelsheimo mieste augančiai ir tebežydinčiai savašaknei rožei jau per 500 metų… Neįtikėtina? Pamėginkime patys užsiauginti savašaknių rožių ir turėsime savo nuomonę. Tai įdomu ir tikrai nesudėtinga netgi pradedantiems rožininkams.

Rožių dauginimas auginiais

Auginys – tai stiebo dalis, kuri tinkamomis sąlygomis išaugina savarankiškas šaknis. Įšaknydinti rožių auginius – paprastas ir patikimas dauginimo būdas, daugiausia paplitęs tarp mėgėjų, o rožynuose tokiu būdu dažniausiai dauginamos miniatiūrinės ar šalčiui atsparios rožės. Savašaknių rožių galima užsiauginti ir dauginant atlankomis, tačiau šis būdas ne toks patogus ir produktyvus kaip dauginimas auginiais.
Auginių įsišaknijimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių: rožės grupės, tinkamo dauginimo laiko, kokybiško auginuko, šaknydinimo sąlygų. Rožių šaknydinimo metodai beveik nesiskiria nuo kitų sumedėjusių augalų dauginimo, tad sunku pasakyti ką nors naujo. Tačiau juk kartais net menkiausios smulkmenos iš kitų sėkmingos patirties padeda pasiekti geresnių rezultatų.
Rožes galima dauginti pusiau sumedėjusiais arba sumedėjusiais auginiais, paruoštais iš vienmečių ūglių. Pirmojoje dalyje aptarsime dauginimą pusiau sumedėjusiais auginiais.

Dauginimas pusiau sumedėjusiais auginiais

Pusiau sumedėjusiais auginiais rožės dauginamos vasarą – nuo birželio vidurio ir visą liepos mėnesį. Auginius geriausia ruošti, kai rožė suformuoja žiedinius pumpurus. Rožininkai mėgėjai dažnai nori pasigrožėti žiedais, todėl dauginimui naudoja ir ką tik nužydėjusius ūglius. Nors paprastai pabrėžiama, kad tinkamiausi pieštuko storio auginiai iš vidurinės ūglio dalies, tačiau galima šaknydinti ir plonesnius (kartais netgi sėkmingiau). Geriau šaknijasi saulėtoje vietoje augančių nepertręštų azotu rožių auginiai. Aklieji ūgliai taip pat puikiai tinka šaknydinti.

Auginių paruošimas
Ūglius pjaukime anksti ryte. Nupjaukime pumpurą ar nužydėjusią viršūnę (tam naudokime aštrų sekatorių ar peilį) ir paruoškime auginius. Trumpam juos pamerkime į vandenį ir nedelsdami sodinkime. Jeigu tai neįmanoma, sudrėkintus auginius įdėkime į plastikinį maišelį ir jį laikykime šaldytuve, prieš sodindami pjūvius atnaujinkime. Pusiau sumedėję auginiai pjaunami su 2–3 lapais. Viršuje pjaukime tiesiai, 1–1,5 cm aukščiau viršutinio lapo (pumpuro), apačioje – smailu kampu (įžambiai) priešingoje nuo pumpuro pusėje tiesiog po juo. Apatinius lapus nukirpkime, palikime tik viršutinį, o jei lapas didelis, galima pusę ar trečdalį nukirpti, kad išgarintų mažiau vandens. Auginio pagrindą (apatinę dalį) galima kiek įskelti – tai padės giliau įsišaknyti, taip pat galima šios auginio dalies žievę subraižyti peiliu. Šaknijimąsi stimuliuokime sudrėkinto auginio apatinę dalį apveldami pelenais, šaknijimosi hormonais, mirkydami auginius medaus, alavijo sulčių vandens tirpale ar šaknijimosi stimuliatorių tirpale.

Sodinimas
Rožes dauginant vasarą, auginius galima sodinti tiesiai į dirvą (inspektą, lysvę ar tiesiog po rožių krūmu) arba į vazonėlius. Jei auginius ruošiamės sodinti į vazonėlius, žemės mišinį paruoškime iš durpių substrato ir švaraus smėlio (1/1), durpių ir perlito, bet galima sodinti ir į paprastą daržo žemę.
Auginius sodinkime vertikaliai arba kiek įžambiai. Koks būdas geresnis, niekas negali tiksliai pasakyti. Įžambiai įkišti auginiai tvirčiau laikysis dirvoje, bet pasodintus vertikaliai bus patogiau uždengti. Storesniu pagaliuku padarykime duobutę, pripilkime į ją smėlio (tai padės apsaugoti nuo puvimo) ir atsargiai įkiškime auginį. Pusiau sumedėję auginiai geriau šaknijasi pasodinti negiliai (1–2 cm gyliu).
Pasodinę gerai apspaudykime žemę aplink auginį (nuo to priklauso šaknijimosi sėkmė) ir palaistykime. Jei dauginame kelių veislių rožes, šalia įsmeikime etiketes su užrašytais veislių pavadinimais.

Šaknydinimo sąlygos
Auginiams įsišaknyti optimaliausia 20–22 ºC temperatūra ir 95–100 proc.drėgmė, todėl būtų idealu dauginti dirbtiniame rūke, tačiau ir paprastesnėmis sąlygomis rožių auginiai sėkmingai šaknijasi.
Dirvoje pasodintus auginius reikia mažiau laistyti, tad drėgną ir karštą vasarą kai kurias rožes gali pasisekti įšaknydinti be jokių rūpesčių. Tačiau sudarydami tinkamesnes įsišaknyti sąlygas padėsime augalui ir sulauksime geresnių rezultatų.
Kol auginys neturi šaknų, jam išgyventi reikia daug drėgmės, todėl pasodintą auginį būtinai uždenkime stiklainiu ar plastikiniu buteliu nupjautu dugnu (bus nedideli „šiltnamiukai“) ar bent agrodanga. Laistykime ir purkškime dažnai, bet dirva neturi būti labai šlapia, svarbiau drėgnas oras. Vazonėlius su auginiais įkaskime į žemę ir laistykime dažniau, nes juose žemė greičiau išdžiūsta. Nenusiminkime, jeigu galime palaistyti tik savaitgaliais. Svarbu, kad žemė būtų nuolat drėgna, todėl paviršių gerai užpilti plonu smėlio, perlito ar vermikulito sluoksniu.
Šaknydinamus auginius būtina apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, tad, jei sodiname į lysvelę, geriau, jeigu ji bus pusiau pavėsyje.
Šaknydinimas gali vykti dviem etapais. Į vazonėlį galima sodinti keletą auginių ir tik susidarius šaknims (maždaug po 6 savaičių) persodinti sodinukus į atskirus vazonėlius arba dirvą.
Rožių auginius galima šaknydinti ir vandenyje, bet šis būdas ne visada būna toks sėkmingas.
Įsišaknijusių, auginančių lapelius, auginių priežiūra įprasta – kartkartėm vėdinkime, purenkime žemę, laistykime, tręškime (geriau tegul dar lieka uždengti). Pirmaisiais metais neleiskime žydėti.

 

Tekstas ir nuotraukos: Virginija Kiškienė